Gyvenimo stotelė: Katiliškės 1923-1941

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvas Juozas Vaitkus, kaip bežemis, gavo 17 hektarų sklypą Katiliškių kaime, netoli Žagarės. Pastatė namą ir su šeima 1923 m. persikėlė į Katiliškes.

Devynerių metų buvau, kai išvežė į kaimą, į laukus. Iš pokalbio su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu.

Katiliškėse pažintis su mišku dar sustiprėjo.

Penkias vasaras ganiau Katiliškių miškelyje, kažin kaip užsikorusiame tarp dirbamų laukų – graudus likutis buvusių didingų miškų, apie šimtą hektarų ploto. Iš pokalbio su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu.

Mylėjo medžius, kur kokį gražesnį medelį radęs, nešdavo namo ir sodindavo. Visa sodyba Katiliškėse buvo gausiai apsodinta medžiais: liepų alėja pasitikdavo įvažiuojant į sodybą, namus juosė eglės, beržai, ąžuolai, vinkšna.

Atpažįstu vinkšną, medį iš medžių, kurį su tėvuku aptikome miške, išrovėme ir pasodinome visų džiaugsmui. Vinkšna prigijo, augo ir kerojo, paukščiai krovė lizdus jos šakose, ji atrėmė vėjus, ji matė šešėlius į tolį, į kairę ir dešinę. Mano puikusis, didysis medis, mano šimtus kartų apdainuotas ir aprašytas. Iš laiško sūnėnui Vytautui Vaitkui, Lemontas, 1966 m. gruodžio 4 d.

Žvelgaičio piliakalnis, vadinamas Žvelgiotės, aukštas Raktuvės kalnas, Švėtė, jos lankos liko visam gyvenimui kaip šviesūs paveikslai.

Ketvirtą skyrių baigė Žagarės pradžios mokykloje. Miestelis buvo svetimas ir nejaukus, ilgėjosi gimtųjų Gruzdžių, vyresniojo brolio, paliktų draugų.

Iš mažens dirbo tėvo ūkyje. Dažniausiai kartu su vyresniąja seserimi Vladislava, ją vadindavo antrąja motina. Už pinigus, gautus už darbą ūkyje, pirkdavo knygas ir buvo sukaupęs nemažą biblioteką.

Mokslus tęsė Žagarės progimnazijoje. Ypač gerai sekėsi literatūra, istorija, geografija. Mokytojai vertino gabų mokinį. Senosios Žagarės klebonas Kazimieras Gentvila siūlė tėvams leisti sūnų toliau mokytis. Tėvas norėjo, kad liktų ūkyje. Sūnus pašaukimo dirbti žemę nejautė, siekė mokslų. Dar paauglystėje prasidėjo nesutarimai su tėvu. Labai mylėjo motiną, užstodavo prieš įkaitusį tėvą.

Pažinimo troškulys nuvedė į Žagarės pradžios mokyklos pastate mokytojo A. Tarvydo vakarais, žiemos metu, organizuojamus Žemės ūkio kursus. Susirinkdavo progimnaziją lankę jaunuoliai, nebegalintys toliau siekti mokslo.

Skaitė visa, kas papuolė po ranka ir vis jautė skaitymo alkį.

Kartą grįžtant iš Gruzdžių, tėvas užsuko į Norvaišius, savo gimtinę. Apšmirinėjau visus pašalius ir užsikoriau ant aukšto. Man rūpėjo knygos. Ant spalių mėtėsi dvi, nuplėšytais viršeliais. Viena buvo istoriška apysaka „Algimantas“. Taip ji man patiko, kad perskaičiau, kol grįžome iš Norvaišių. Antroji, itin stora, bet po keletą lapų iš pradžios ir pabaigos nuplėšta. O skaitant ji mane taip graudino, kad net motiniukė susirūpino. Vėliau išsiaiškinau, kad tai buvo niekas kitas, o „Ben Hur“. Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

1936 m. pavasarį gavo šaukimą į kariuomenę. Tarnavo Šiauliuose, III pėstininkų divizijoje Ryšių kuopoje, radiotelegrafistu.

1937 m. rudenį grįžo į Katiliškes, nebenorėjo dirbti tėvo ūkyje, traukė knygos, literatūra, rašymas. Žagarės miestelyje nerado mėgstamo darbo, tik į muštynes su vietiniais įsiveldavo. Ieškojo savojo kelio.

Paieškos 1940 m. spalį nuvedė net į Jūrės (tuometinė Marijampolės apskritis) Miškų urėdiją. Darbas tęsėsi labai trumpai: 1940-ųjų gruodį jau Saldutiškio (tuometinė Švenčionėlių apskritis) valstybinės viešosios bibliotekos vedėjas. Čia surado save. Saldutiškio bibliotekos vedėjo anketoje, trumpame gyvenimo aprašyme užfiksuota: Knygos – mano mokykla. (…) Mano svajonė buvo pasidaryti bibliotekininku.

Visą laiką kaitino kelionių aistra: O Lietuvą aš visą skersai išilgai išvažinėjau. Dviračiu…

Nuo vaikystės prasiveržė pomėgis piešti ir drožinėti.

Anomis piemenystės dienomis, kad nežūtum monotonijoje, reikėjo ką nors daryti. Įnikau pjaustinėti, kas ant seilės užeina. Miniatiūrinius žmogėnus, arklius, jaučius, karves, avis, kad susidarytų visa kaimenė. Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

Mokytoją Praną Vasiliauską prisimenu kuo puikiausiai. Jo geografijos pamokos, ypatingai apie Lietuvą neužmirštamai įdomios. Pamokų metu mano darbas būdavo kreida ant lentos nubraižyti Lietuvos žemėlapį, mat buvau laikomas geru piešėju. Iš laiško Birutei Stumbrienei, Lemontas, 1979 m. balandžio 8 d.

Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą.

Per mašinkūlius ar talkas Albinas visada būdavo apsuptas klausytojų ir tik pasakodavo įvairiausias nugirstas ir knygose išskaitytas istorijas, nuspalvindamas savo vaizduotės sukurtomis varsomis.

Mėgo vaidinti.

Vaikystė atbėga pas mane. Matau tas dienas ir vieną epizodą iš vaidintojų pjesės „Genovaitė“. Prieš dvidešimt ir trejus metus ėjau basas iš Norvaišių, laukais į Gruzdžius, į „Genovaitės“ vaidinimą, kuriame turėjau rolę. Dienoraščio fragmentas.

Draugavo su žagariečiais: Juliumi Kublinsku, Jonu Tomkumi, Juozu Sloiku.

Albinas buvo labai draugiškas, tačiau niekada nepakęsdavo melo, apgaulės, veidmainystės. Jis nemėgo daug kalbėti, bet jau ką pasakys, tai taip taikliai, kad ilgam pasilikdavo atmintyje jo pasakyti žodžiai. Iš Zofijos Galdikienės atsiminimų.

Į kūrybos pasaulį žengė anksti. Jau 1931 m. sudarė pirmąjį eilėraščių rinkinį Kūkaliai tarp kviečių (rankraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, F1-F961).

Romualdos ir Vytauto Vaitkų archyve, Žagarėje,buvo saugomi išlikę trys jauno Albino Vaitkaus eilėraščių sąsiuviniai, išmarginti piešiniais (2004 m. išleisti atskira knyga Mano žodžiai). Rašyta 1931–1934 m. Du sąsiuviniai pasirašyti vardu ir pavarde, trečias – slapyvardžiu Juodis Danyla. Aiškus veržimasis iš agrarinės gyvensenos į kultūrą.

2020 m. šiuos sąsiuvinius R. Vaitkienė padovanojo Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai bibliotekai.

Besiknaisiodamas ant aukšto, tarp spalių ir įvairių spaudos leidinių užtikau trejetą sąsiuvinių, dėdės Albino šešiolikmečio-devyniolikmečio eilėraščių. Iš Vytauto Vaitkaus atsiminimų.

Sugalvojome suruošti vakarą… Albinas lyg juokais užsiminė, kad jis bandys parašyti kokį scenos vaizdelį. Po savaitės atneša savo vaidinimą. Skaitėme ir netikėjome, kad tai Albino sukurta… Taip Albinas tapo įvairių kupletų, apsakymėlių kūrėju, mūsų kultūrinio darbo žymiausiu asmeniu. Iš Zofijos Galdikienės atsiminimų.

Eidamas į laukus nešdavosi užrašų knygelę, pieštuką, užrašydavo gimusias mintis ir ant plūgo rankenos pasidėjęs.

Ir kariuomenėje rašė – rašymas gelbėjo nuo nemėgstamos karinės drausmės. Lengviau pasidarė, kai karininkai atkreipė dėmesį į spausdinamus jo apsakymus, straipsnius.

Pirmasis apsakymėlis pasirodė 1932 metais, o metais prieš tai, 1931-aisiais, Šiauliuose ėjęs savaitraštis „Naujienos“, redaguojamas Petro Kežinaičio, atmušė tris eilėraščius ir prašė daugiau… Iš pokalbio su Antanu Vaičiulaičiu.

1932 m. apsakymą Joninių naktį išspausdino Trimitas, tais pačiais metais Ūkininko patarėjas – apsakymus Prieš daug pavasarių, Išleido į agronomus. Vėliau kūriniai pasirodė Jaunojoje kartoje, Mūsų rytojuje.

Brandžiausi kūriniai – Naujojoje Romuvoje 1934–1940 metais spausdintos novelės: Kaip Igniui klojos, Dvi vasaros, Laiškas mano merginai, Viena žmogaus diena, Miškai, Senis ir auksas, Skara, Seno kareivio sugrįžimas. Naujoji Romuva iškėlė Gatautį ir Vaitkų – savamokslius debiutantus beletristus.

Avangardiškiausio kultūros žurnalo redaktorius Juozas Keliuotis mokėjo jaunus talentus užuosti, pritraukti ir ugdyti. Neišmoktu, bet natūraliu pasakojimu, sodriu žodžiu, gaivia fraze jis tuojau užimponavo sostinės literatus, o redaktorius galėjo didžiuotis atradęs natūralų talentą, kurio žmonės ir situacijos buvo plėšte išplėštos iš gyvenimo, dar garuojančio gyvybe. Naujosios Romuvos bendradarbis poetas Bernardas Brazdžionis.

Rašytojo M. Katiliškio

GYVENIMO STOTELĖS

Print Friendly, PDF & Email Print
Teksto didinimas
Kontrastas