Gyvenimo stotelė. Flensburgas-Muna-Hanau 1945-1948

Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės.

Karo kelią keitė gyvenimas Vokietijoje įsikūrusiose karo tremtinių DP (išvietintųjų asmenų) stovyklose.

Atsidūręs laisvėje, Marius Katiliškis apsigyveno giliausiai Vokietijos šiaurėn nutolusiame Flensburgo mieste, kur lietuviai, karo pabėgėliai, telkėsi nuo 1944 m. vasaros. Jautėsi nesaugus įsikūręs netoli nelaisvės vietos: po kelių mėnesių pasitraukė į amerikiečių zoną, į Dieburgą, šalia miesto buvusiuose kariuomenės sprogmenų sandėliuose 1945 m. vasarą įkurtą Munos DP stovyklą.

Tuo metu, siekdamas apsidrausti nuo priverstinio grąžinimo nelaisvėn, pakeitė pavardę, įrodymui pasirūpino Laikinu asmens liudijimu, išduotu Žagarės valsčiuje 1943 m. gruodžio 12 d. Kūryboje dar Lietuvos laikotarpiu atsiradusi Katiliškio pavardė pasiliko ir gyvenime.

1946 m. rudenį amerikiečių vadovybė lietuvius iš Munos perkelia į Hanau DP stovyklą, mieste prie Maino upės, garsiųjų brolių Grimų gimtinę. Apie 400 čia įsikūrusių lietuvių per trumpą laiką buvo išvystę gyvą kultūrinę veiklą. Apgyvendino viename kareivinių pastate kartu su penkiais to paties likimo vyrais. Kambario sienas pats išdekoravo.

Svetimoje žemėje slėgė gyvenimo prasmės neradimas ir tėvynės, gimtųjų namų ilgesys, kaltės jausmas.

Nerami dvasia vedė kelionių takais. Troško kuo daugiau pamatyti, patirti, išgyventi. Su Petru Žlioba ir Stasiu Džiūgu prisijungė prie į gastroles vykstančio Dainavos ansamblio, vėliau keliavo vieni. Apkeliavo didžiąją Bavarijos dalį, nuo Konstancos ir Bodeno ežero, iki Berchtesgadeno Alpių, iki Mittenwaldo ir Zugspitzo viršūnės.

Visus kelionių įspūdžius 1946–1952 m. užrašė nedidelėje kalendorinėje knygelėje-dienoraštyje. Dienoraščio įrašuose prasiveržia savosios žemės prarasties skausmas, ramybės neradimas, stebinantis lankomų vietų žinojimas.

Kančia ir ilgesys tavęs nepalieka. Jie siaučia tave tartum viršukalnes debesys. Mano gimtosios lygumos. Kaip toli jūs likote. Ir nėra tokio kalno, nuo kurio jus matyčiau. Trendenstadt, 1946 m. gegužės 12 d.

Bet nežiūrint to, didžioje kalnų grožybėje, kažkaip keistai vaidenasi gimtieji laukai ir jų žmonės. Vaidenasi anasai kraštas. St. Bartholoma, 1946 m. rugsėjo 23 d.

Laipiojau senais pilies mūrais. Mačiau į visas puses mėlynuojančius kalnus. Ir to užteko. Gilūs vyno rūsiai nesušildė mano kraujo. Oppenheim, 1947 m. balandžio 15 d.

Esu mieste, kuriame Gutenbergas pradėjo spausdinti knygas. Daug amžių praėjo ir jo darbas pažengė labai toli. Tik žmonės neklauso knygų. Jie kurti jų skelbiamai meilei ir ramybei. Mainz, 1947 m. balandžio 18 d.

Ūžia senos tavernos, statytos Huso laikais, sudeginto čia, šiame mieste, į kurį ir lietuviai bajorai buvo atvykę posėdžiauti. Konstanz, 1948 m. rugpjūčio 8 d.

Draugai nusako jo tuometinę būseną: drovus ir santūrus, rūstaus veido, mažakalbis, pasitenkinantis viena kita sarkastiška pastaba, piktas, susiraukęs, sunkiai vienišas, užgniaužtai nelaimingas, pilnas nebesutvardomo graudumo.

Stovyklinių laikų draugai – Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Jurgis Blekaitis, Vytautas K. Jonynas, Jonas Palukaitis, Mykolas Morkūnas, Povilas Gaučys, Petras Žlioba, Stasys Džiugas… Jie padeda išgyventi.

Didžiausia paguoda – tebesitęsianti  kūryba.

Kartu su kitais 1946 m. sausio 1 d. Flensburge išleistas 358 puslapių metraštis Dienos be tėvynės.

Pasirodo pirmosios kūrinių publikacijos DP stovyklų lietuvių leidiniuose. Dar tebešilti išgyvenimai sugula novelėn Nelaimė, išspausdintoje Mūsų kelyje 1946 m. Miunchene leidžiamas solidus kultūros žurnalas Aidai paskelbia novelę Paskendusi vasara, stipria srove nešančią į nepasiekiamą Lietuvą: Tai jūs skęstate praeities rūkuose – medžiai – didžiųjų mano atsiminimų vasaros. 1947 m. literatūros almanache Tremties metai prisiglaudžia novelė Prasilenkimo valanda, 1948 m. Žingsniai ir Mūsų kalendorius skaitytojams pristato kelias noveles.

1947 m. liepos mėnesį Augsburge vykusiame Lietuvių Rašytojų draugijos antrajame suvažiavime priimtas į Draugiją. Rašytojai kėlė kūrybines nuotaikas, o redaktoriai prašė literatūrinės medžiagos laikraščiams ir žurnalams.

Sukau per Bavarijos plokštikalnius ir pasiekiau Augsburgo miestą. Suvažiavo čionai rašytojai ir poetai. O, buvo smagu klausytis žmonių, į kurių tarpą ir mane įspraudė. Gyvenau neviltimi ir daug mėnesių nuplaukė be naudos. Dabar jaučiu reikalą pajudėti. Dirbsiu grįžęs – suprantu tai. Iš dienoraščio, Augsburg, 1947 m. liepos 13 d.

Vėl suvažiavimas. Šiuo kartu žurnalistų. Esu svečias, esu vaišinamas ir apsuptas globos. Dienotvarkė gera. Diskusijos, ginčai – vis tai be galo naudingi dalykai. Ir nuodėmė būtų to nežinoti. Akiratis lyg ir plečiasi. Nedidelis, siauras jis. Kad būtų galima jį pratempti iki pilno apskritimo. Schweinfurt, 1947 m. rugpjūčio 31 d.

Pesimistines nuotaikas išsklaido 1948 m. išleista pirmoji knyga – novelių rinkinys Prasilenkimo valanda. Nors leidimas vyko sunkiai, nesisekė su viršeliu, spaustuvė vilkino darbus, bet tai buvo džiugi kūrybinė pergalė.

Vartau knygą, pirmą savo menkų darbų vaisių tokiame pavidale. Leidinys šaunus. Nežinau, kaip prabils rašto žinovai, bet man patinka ir viršelis ir visa kita. 1948 m. spalio 5 d.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip Marius Katiliškis galėjo ką nors kurti, neturėdamas jokios ramybės nei privatumo, amžinai ūžiančiame kambariuke. O vis dėlto pirmąją knygą parašė…

Susidraugavo su žurnalistu Aleksandru Merkeliu, gyvenusiu toje pačioje Hanau stovykloje. Lankydavosi jo bute, kur nuolat būdavo svečių, plėtėsi pažinčių ratas. Atsinešdavo paskaityti savo rankraščius.

Hanau stovykloje besilankančių Freiburge gyvenančių tautiečių pasakojimai apie gražią tenykštę gamtą, akademinę lietuvišką aplinką skatino persikelti į Freiburgą.

Hanau kaip sykis buvo toji vieta, kurios reikėjo kratytis kaip prievartos. Hanau – tarptautinis šiukšlynas, kuris žmogui, gyvenusiam ramiai ir gražiai, turi sukelti šiurpulį. Iš dienoraščio, Hanau, 1946 m. gruodžio 7 d.

Rašytojo M. Katiliškio

Gyvenimo Stotelės

Print Friendly, PDF & Email Print
Teksto didinimas
Kontrastas