—
Mano mieganti Troja,
greitai neliks šios ramybės,
švelniai gaubiančios
tamsoje susiglaudusius kūnus,
ir nakties tylų alsavimą saugančios
jūsų gatvės liepsnos ir klyks
kruvinų rankų čiaupamos burnos
ir slėpsis, kas gali, nors neliks
nė vienos saugios vietos tavo pasauly
ir gražiausia iš moterų
turės palikti šiuos rūmus,
kuriuose dar sapnuoja,
šypsosi, ryto nebesulauksianti
ir tu, aklas raštininke,
tu, lemties vadovėlio autoriau,
sklaidantis svetimų gyvenimų puslapius,
tu žiūrėsi į liepsnas, laižančias miestą,
kurių šviesoje praregėsi:
ir neliks akmens ant akmens,
neliks ramiai miegančių kūnų alsavimo,
neliks nieko iš grožio tavojo,
iš manojo grožio
o kol kas, šypsokis,
mano mieganti Troja,
šypsokis, nes priešas už vartų
—
Pradžioje buvo vasara.
Ir ta vasara buvo šviesi.
Ir ta šviesa buvo dieviška.
Ir toje šviesoje mes išvydome
savo švytinčius veidus,
švytinčias šypsenas,
magišką akių švytėjimą,
kuriame atsispindėjo
tobuli mūsų trūkumai
ir netobulas mūsų tikėjimas –
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų