Skirmante Tirilyte – kūryba

IGNIAUS MEILĖS GALAS *

 

Sunkių rasos karolių sveriami

Prieš mirtį tyliai meldėsi rugiai,

O neapmatomai pasklidusi migla

Dalino tyrą meilę dovanai.

 

Kai saulė, didelė, raudona, pamažu

Pranyko pasišiaušusiam rugių lauke,

Artojų dalininkas ežere dangaus

Čiurleno apie meilę paslapčia…

 

O ji graži, kad ją devynios!

Kaip saulėj žvilga jos juodi plaukai!

O akys jos! Rainuotos, tamsiai rudos

Iš po skarelės juokiasi žaviai!

 

Jos šiluma vėsina karštą orą,

O žodžiai jos – lyg pasaka gyva.

– Girdi, upokšni, vėju lekiančią dainelę?

Tai ji pasakė meilės žodį naktyje…

 

Ir jaunas kraujas lauko vėjo prisigėręs

Išsiveržė riksmais iš pat gelmės.

Vanduo ir paukštė ajerams  kažką kuždėjo,

Nedrąsiai jųjų klausėsi vandenė lelija…

 

Kas do gražumas meilės valandos, kurią pažino!

Jų vakarai liepsnojo nenusakoma ugnim.

Nors telefonų vielos vasarai giedojo pakasynas,

O varnos nešė niūrų rudenį artyn…

 

Su vėjais, viesulais ruduo atėjo

Ir žemė apsitraukė nuovargiu melsvu.

Jo akyse dar meilės vasara žydėjo,

Tik nebebuvo tų mergaitės bučinių.

 

Bedugnėje dangaus mėnulis ritos.

Išbalęs, didelis, kliudydamas žvaigždes.

Jis dar gyveno meilės tęsinį ir laukė grįžtant…

Ji grįžo, bet šypsojos kito glėbyje.

 

Negyvos šakos jau žiemos speige barkšojo,

Tyla bežadė brido sniego takeliu.

Jo liūdnas veidas nesibaidė šalto vėjo.

Jis degė milijonais kibirkščių…

 

*Eilėraštis parašytas M. Katiliškio novelės ,,Igniaus meilės galas“ motyvais, naudojant išsireiškimus, sakinius iš šio apsakymo.

Nebematomos mamos

 

Nebematomos, amžiams nutilusios
Iš baltų užmaršties šulinių
Kantriai vandenį semiančios mamos
Sapnuose laukia savo vaikų

 

Žvaigždėmis tamsią naktį išpuošia
Nuramina audras maldomis
Pasirišusios Vaivos prijuostes
Jos plačiai atidaro duris

 

Lig aušros, kuri neša gyvybę,
Mamos ašaras renka vaikų
Didelių ir mažų, tų, kur liko
Nesapnavę gražiausių sapnų

 

Ir kaskart sklidinai prisipildžius
Užmaršties šuliniams naktyje
Nebematomos mamos vėl girdi
Kaip ateina vaikai sapnuose…

TU NE KARALIUS!

Tu ne karalius – jie neverkia…
Nepasakoja savo paslapčių
Nekeikia vėjo ilgesingai prisidengę
Pavargusio žmogaus paprastumu

 

Tu ne karalius – neturi tu rūmų…
Ir lobiai tavo tik dalelė vaidmenų
Kerštingai įsirėžusių į plačią širdį
Palikę begales nematomų randų

 

Tu ne karalius – tu nuosprendžių neskelbi…
Ištikimybės tu nematuoji mirtimis
Kiekvieno prašančiojo taurę dosniai pildai
Tikėjimu ne šio pasaulio jėgomis

 

Tu ne karalius – jie neverkia…
Tą rudenį juk tu verkei
Keiksnojai neįtikusį tau vėją
Kalbėjai daug ir cigaretę kankinai…

 

TU NE KARALIUS!

/Ž.P. atminimui/

 

Labas, mano Mieloji!
Kur dabar Tu esi?
Ar nešaltos ten naktys
Debesų pakrašty?

 

Kaip gi bėga ten laikas?
Ar turi ten namus?
Ar nedrumsčia ramybės
Koks vaiduoklis klaikus?

 

Ar ten šviečia Tau saulė?
Gal sapnuoji sapnus,
Kad pavasarį grįši,
Apkabinsi vaikus?

 

Pasiilgau siaubingai
Mus ilgų vakarų!
Graudulingai žaismingų
Tavo – mano laiškų…

 

Ištylėsiu, išverksiu
Baltą sapną aušros…
Lai žydėjimas sodų
Mano raudą kartos…

 

Pilnatis apsigobus
Paukščių tako skara
Be maldos, be vilties
Tars: ,,Tavęs nebėra…“

PAKELIUI  SU JUO

Išskynė tylą danguje varnėnai

Išmėtė paskutinius žiedlapius vilties

Paskendus(i) vasara* per juodą girią ėjo

Dar niekad nemačiau tiek daug mirties

 

Prasilenkimo valanda – nesusitiksim

Užuovėjos išėjusiems negrįžt nebus

Šventadienis už miesto saulę pasitiesęs

Nekantriai lauks aklos, juodos nakties

 

Seno kareivio sugrįžimas naktį

Lyg pasivaikščiojimas amžinu ratu

Ir mano žodžiai nebereiškia nieko

O duobkasiai nespėja laidoti klaidų

 

Pirmadienis Emerald gatvėje prabėgo

Pavasaris jau mirė, vasaros eilė

Miškais ruduo ateina pasakų alėja

Dairydamasis dar vienos mirties

 

 *kitu šriftu išskirti Mariaus Katiliškio knygų, rinkinių pavadinimai.

Teksto didinimas
Kontrastas