Skirmantė Tirilytė – kūryba
IGNIAUS MEILĖS GALAS *
Sunkių rasos karolių sveriami
Prieš mirtį tyliai meldėsi rugiai,
O neapmatomai pasklidusi migla
Dalino tyrą meilę dovanai.
Kai saulė, didelė, raudona, pamažu
Pranyko pasišiaušusiam rugių lauke,
Artojų dalininkas ežere dangaus
Čiurleno apie meilę paslapčia…
O ji graži, kad ją devynios!
Kaip saulėj žvilga jos juodi plaukai!
O akys jos! Rainuotos, tamsiai rudos
Iš po skarelės juokiasi žaviai!
Jos šiluma vėsina karštą orą,
O žodžiai jos – lyg pasaka gyva.
– Girdi, upokšni, vėju lekiančią dainelę?
Tai ji pasakė meilės žodį naktyje…
Ir jaunas kraujas lauko vėjo prisigėręs
Išsiveržė riksmais iš pat gelmės.
Vanduo ir paukštė ajerams kažką kuždėjo,
Nedrąsiai jųjų klausėsi vandenė lelija…
Kas do gražumas meilės valandos, kurią pažino!
Jų vakarai liepsnojo nenusakoma ugnim.
Nors telefonų vielos vasarai giedojo pakasynas,
O varnos nešė niūrų rudenį artyn…
Su vėjais, viesulais ruduo atėjo
Ir žemė apsitraukė nuovargiu melsvu.
Jo akyse dar meilės vasara žydėjo,
Tik nebebuvo tų mergaitės bučinių.
Bedugnėje dangaus mėnulis ritos.
Išbalęs, didelis, kliudydamas žvaigždes.
Jis dar gyveno meilės tęsinį ir laukė grįžtant…
Ji grįžo, bet šypsojos kito glėbyje.
Negyvos šakos jau žiemos speige barkšojo,
Tyla bežadė brido sniego takeliu.
Jo liūdnas veidas nesibaidė šalto vėjo.
Jis degė milijonais kibirkščių…
*Eilėraštis parašytas M. Katiliškio novelės ,,Igniaus meilės galas“ motyvais, naudojant išsireiškimus, sakinius iš šio apsakymo.
Nebematomos mamos
Nebematomos, amžiams nutilusios
Iš baltų užmaršties šulinių
Kantriai vandenį semiančios mamos
Sapnuose laukia savo vaikų
Žvaigždėmis tamsią naktį išpuošia
Nuramina audras maldomis
Pasirišusios Vaivos prijuostes
Jos plačiai atidaro duris
Lig aušros, kuri neša gyvybę,
Mamos ašaras renka vaikų
Didelių ir mažų, tų, kur liko
Nesapnavę gražiausių sapnų
Ir kaskart sklidinai prisipildžius
Užmaršties šuliniams naktyje
Nebematomos mamos vėl girdi
Kaip ateina vaikai sapnuose…
TU NE KARALIUS!
Tu ne karalius – jie neverkia…
Nepasakoja savo paslapčių
Nekeikia vėjo ilgesingai prisidengę
Pavargusio žmogaus paprastumu
Tu ne karalius – neturi tu rūmų…
Ir lobiai tavo tik dalelė vaidmenų
Kerštingai įsirėžusių į plačią širdį
Palikę begales nematomų randų
Tu ne karalius – tu nuosprendžių neskelbi…
Ištikimybės tu nematuoji mirtimis
Kiekvieno prašančiojo taurę dosniai pildai
Tikėjimu ne šio pasaulio jėgomis
Tu ne karalius – jie neverkia…
Tą rudenį juk tu verkei
Keiksnojai neįtikusį tau vėją
Kalbėjai daug ir cigaretę kankinai…
TU NE KARALIUS!
/Ž.P. atminimui/
Labas, mano Mieloji!
Kur dabar Tu esi?
Ar nešaltos ten naktys
Debesų pakrašty?
Kaip gi bėga ten laikas?
Ar turi ten namus?
Ar nedrumsčia ramybės
Koks vaiduoklis klaikus?
Ar ten šviečia Tau saulė?
Gal sapnuoji sapnus,
Kad pavasarį grįši,
Apkabinsi vaikus?
Pasiilgau siaubingai
Mus ilgų vakarų!
Graudulingai žaismingų
Tavo – mano laiškų…
Ištylėsiu, išverksiu
Baltą sapną aušros…
Lai žydėjimas sodų
Mano raudą kartos…
Pilnatis apsigobus
Paukščių tako skara
Be maldos, be vilties
Tars: ,,Tavęs nebėra…“
PAKELIUI SU JUO
Išskynė tylą danguje varnėnai
Išmėtė paskutinius žiedlapius vilties
Paskendus(i) vasara* per juodą girią ėjo
Dar niekad nemačiau tiek daug mirties
Prasilenkimo valanda – nesusitiksim
Užuovėjos išėjusiems negrįžt nebus
Šventadienis už miesto saulę pasitiesęs
Nekantriai lauks aklos, juodos nakties
Seno kareivio sugrįžimas naktį
Lyg pasivaikščiojimas amžinu ratu
Ir mano žodžiai nebereiškia nieko
O duobkasiai nespėja laidoti klaidų
Pirmadienis Emerald gatvėje prabėgo
Pavasaris jau mirė, vasaros eilė
Miškais ruduo ateina pasakų alėja
Dairydamasis dar vienos mirties
*kitu šriftu išskirti Mariaus Katiliškio knygų, rinkinių pavadinimai.
